velnūkštis

velnū́kštis sm. (1) žr. velniūkštis: 1. R, R349, MŽ, MŽ467, N. 2. scom. Toks velnū́kštis: muni užsklendė sklepe i nubėgo Krš. Ai, velnū́kštis tasai, buvo daržinę uždegęs Rdn. Tokims velnū́kščiams reik tik vatago gero, diržo Rdn. Mažas velnūkštis N. Velnū́kštis tikra, neklauso, užtrauk [, tėvai,] iš diržo Krš.